skrebėti

skrebė́ti, skrẽba (skrẽbi ArchII663; SD26), -ė́jo intr. 1. B, N, K, KII238, RtŽ, M, L, Š, Rtr, NdŽ, DŽ¹ judant krebždėti, šiugždėti, čežėti: Pusę nakties nemiegojau, tiek skrebė́jo pelės Lel. Pelė skreba, šnabžda J. Girdėjau, kad višta skrebė́jo J. Gaidys burzda, skreba kašelėje MŽ. Pavožta po sietu višta skrebė́jo pusę dienos, kol priprato perėt Skrb. Skrẽba po priemenę, skrẽba, žiūriu – toks senis Slm. Rupūžės kai ūšmalai skrẽba Kzt. 2. DŽ traškėti, braškėti, gurgždėti, girgždėti: Kur prieš saulę šienas – apdžiūvęs, jau skrẽba Plš. Ir vasarą, kai vėjas yr, epušės lapai skrẽba tik, skrẽba Vdšk. In vėjo išnešei [skalbinius] – išpučia, net skrẽba Klt. Pašalę – kai eini, tik skrẽba Trgn. Pavirš sniegas jau skrẽba, gal naktį ir labiau pašals Upn. A tu girdi, kas te skrẽba, gal gryčia dega?! Ps. Iškilmingoje tyloje monotoniškai skrebėjo [rašančių] plunksnos, šlamėjo verčiami sąsiuvinio lapai J.Avyž. Skreba lyg kailiai sudžiūvę LTR(Dkk). Laikrodis da eina, skrẽba Ėr. Versi dureles, kad neskrebėtų, piktas šešuras kad negirdėtų (d.) Švnč. Ir girinis kubilėlis užu pečiaus skreba: užgulėsit, sveteliai, ir jums bus nelaba NS485. | Šilkuos gali skrebė́t – šitiek ima pinigų Klt. ^ Pilna – byra, tuščia – skreba LMD(Ml). 3. NdŽ, DŽ šnek. sunkiai, šiaip taip vaikštinėti, krutėti: Senelis vos skrẽba Dkš. To[ji] bobutė šimtą baigia, ale da skrẽba Mžš. Dėdė gi da skrẽba gerai Kkl. \ skrebėti; apskrebėti; atskrebėti; įsiskrebėti; išskrebėti; nuskrebėti; paskrebėti; suskrebėti